EKOLOGIŠKA IR TVARI VAIKYSTĖ (SU SIMONO URBONO KOMENTARU)

spalis 31, 2019

Parengė Anelė Raudytė-Petrauskė

Tėtis miškininkas – lyg laimingas bilietas ekologiško gyvenimo loterijoje. Neprisimenu, kad kada būčiau girdėjusi pamokymus apie šiukšlinimą, rūšiavimą, vandens ar elektros taupymą. Atrodo, kad viską man pasakydavo tėčio žvilgsnis glostantis kiekvieną medį. Kartu ir nesibaigiančios istorijos apie miško gyvenimą, o kartais ir apie „blogiečius“ – gesintus gaisrus, prišiukšlintas poilsiavietes, per naktį iškirstus ir pavogtus medžius.

Į dažnai tėvus kamuojantį klausimą „Ką veikti? Man nuobodu!” vieną dieną gavau labai paprastą atsakymą – „Eik gatve tolyn ir rink šiukšles“. Mintis pasirodė lyg kažkokia gėdinga, bet kartu įdomi. Griebusi draugę patraukiau į medžioklę, o po kelių valandų tėčiui jau rodėme mūsų laimikius.

Tačiau kaip sudominti ir išugdyti vaikus pasaulio mylėtojais, kai išsilavinimas visai ne miškininko ar ekologo, galvoje nėra augalų lotyniškų pavadinimų, o biuras irgi ne pora tūkstančių kvadratų miško? (Beje, susitikti ir vaikus supažindinti su tikru, savo darbą dievinančiu miškininku galima užsukus į „Pasimatuok eigulio kepurę“!)

Tikiu, kad ekologiška ir tvari vaikystė tikrai įmanoma bet kokiomis sąlygomis, o mūsų ateitis dar labai mažų, bet jau sąmoningų žmonių rankose.

Žaislai. Didžiausias mažųjų turtas. Tačiau vaikams augant daugėja ir žaislų, o ir tokių, kurie pusiau sulūžę, neturi ratų ar akių. Anot Bea Johnson knygos „Namai be atliekų“ reikėtų nuo pat pirmųjų dienų stengtis užkirsti kelią į namus plūstančiai plastikinių žaislų armijai. Rinktis medinius ar iš kitų natūralių medžiagų pagamintus. Nepamiršti, kad geriau vienas kokybiškas nei dešimt vienadienių linksmintojų.

Jau nusibodusius, bet dar dailius ir veikiančius žaislus pyplys/ė galėtų pats atrinkti labdarai, pasidalinti su kitais mažyliais. Taip kurtųsi ne tik minimalisto, bet ir socialiai atsakingo, dalintis mokančio žmogaus tradicijos.

Daugybę žaislų lengva pasigaminti ir namie. Juk kartais paprasta kartoninė dėžė virsta rūmais, mašina ar spinta į Narniją, kol brangūs žaislais prašmatniomis etiketėmis tyliai verkia kamputyje.

Rudenį žaislais tampa įvairiaspalviai lapai, kaštonai ar šermukšnio šakelės, kurie taip pat gali sulipti į nepaprasto grožio vainiką namams papuošti. Kartu su tėvais išskaptuoto moliūgo nepakeis jokia pirktinė dekoracija, o nuotykių istorijų ir personažų kūrimas tokio žibinto šviesoje sužadins kiekvieno mažylio vaizduotę.

Į mišką! Atvažiavus į kaimą ar mišką, kiekviena diena gali tapti mažu nuotykiu. Eiti rinkti riešutus, grybus ar uogas? Knygos ar programėlės pagalba bandyti atpažinti medžius ir vabalus? Rinkti rudeninius lapus? Stebėti paukščius? Susirasti gretimą ūkį ir eiti susipažinti su naminiais gyvuliais, ką jie veikia ir kuo juos maitina? Pačiam/pačiai pasodinti daržoves ir jomis visą vasarą rūpintis (puikiai tinka ir balkone!), o rudenį skanauti sunkaus darbo įrodymus? Tokios ir panašios veiklos padės išlipti iš visų patogumų burbulo ir ištrins klausimus, ar bulvės auga parduotuvėje.

Receptai. Lietuvoje ne tokia populiarus, bet dažnai filmuose iš už Atlanto matomas veiksmas susėdus prie stalo padėkoti už maistą, galėtų tapti puikia šeimos tradicija. Vaikams svarbu žinoti patiekalo kelią nuo grūdelio iki šaldytuvo. Taip pat ir jo kainą, kuri tikriausiai sustabdys nuo švaistymosi maistu. Gražus lietuviškas paprotys sakantis pabučiuoti ant žemės nukritusią duonelę formuoja pagarbą kasdieniam valgiui.

Nors parduotuvės ir pilnos pačių įvairiausių, iš tolimų kraštų atkeliavusių produktų, niekas nepakeis naminių patiekalų. Sausainių ar pyrago kepimas taip pat gali virsti kassavaitine tradicija, kuri parodys, koks sudėtingas, bet malonus yra gamybos procesas, ir koks džiuginantis būna rezultatas. Tokie kepiniai gali virsti ir Kalėdinėmis dovanėlėmis seneliams ar kitiems artimiesiems.

Užsinorėjus naminius kepinius skanauti lauke į kuprinę nepamirškite įsidėti asmeninės daugkartinio naudojimo gertuvės, dailaus puodelio karštam šokoladui, daugkartinio naudojimo maišelių ir įrankių iškylai lauke. Šie daiktai padės ateityje vengti vienkartinio plastiko ir suformuos įprotį visada juos nešiotis su savimi. Naujajai kartais nereikės keisti įpročių, nes ji net nežinos, jog gali būti kitaip!

Caleb Oquendo, Pexels nuotrauka

Šiukšlės. Lengviausiai veiksmai tampa įpročiais juos pateikiant žaidimo forma. Kodėl visai šeimai neišsiruošus į šiukšlių medžioklę, nesirungiant, kuris daugiau ir įdomesnių šiukšlių surinks? Laikas kartu, grynas oras ir išvalytas miško plotas garantuoja pliūpsnį laimės hormonų. Be abejo, švarinimosi akcija „Darom“ turėtų būti įrašyta į nacionalinių šeimos švenčių sąrašą. Norintys visą šiukšlių kelionę pamatyti iš arti gali keliauti ir į ekskursiją po sąvartyną.

O su visais surinktais lobiais jau galima žygiuoti prie rūšiavimo konteinerių ir po truputį mokytis, kokios spalvos konteineriui, kuri šiukšlė priklauso. Namuose padės spalvingos dėžutės, kurios atpratins nuo noro viską mesti į vieną kibirą.

Drabužiai. Atrodo, kad pasaulyje yra dvi žmonių grupės – tie, kuriems dėvėtų rūbų parduotuvės kelia siaubą, ir tie, kurie mėgsta pasikuisti, rasti stiliaus perliukų. Vertėtų nueiti su mažaisiais, leisti jiems išsirinkti kelis eurus kainuojantį dirželį ar šaliką ir taip nubraukti visus prietarus nuo tokio tipo parduotuvių. Paauglystės eksperimentų metu vaiko hobis eiti į dėvėtų drabužių parduotuves sutaupys krūvą pinigų!

Vonios pramogos. Vonios kambarys dažniausiai būna pilnas mažų ir didelių buteliukų, o to pasekoje ir daugybės plastiko atliekų. Kodėl gi nuo pat vaikystės nepradėjus naudoti tvaresnių priemonių? Mažiems dantukams puikiai tiks bambukiniai šepetėliai, o kempinėlėje ar plaukų šepetyje taip pat gali būti 0 plastiko. Vonios pramogos tikrai gali tapti tvaresnės!

Kas vyksta su mūsų pasauliu? Sudėtingiausias temas paaiškinti tikrai nelengva. Ką reiškia klimato atšilimas? Kodėl močiutė sako, kad dabartinės žiemos visai kitokios nei jos laikais? Kodėl reikia taupyti vandenį ir elektrą? Laimei, į pagalbą ateina literatūra. Luca Mercalli savo knygoje „Na ir karštis!“ ieško atsakymų į šiuos klausimus, spalvingomis iliustracijomis pasakoja, kas vyksta su mūsų planeta ir kaip galėtume jai padėti. Svarbiausia (!) nepateikti šios ir panašios informacijos dramatiškai, nesukelti vaikui košmarų apie pasaulio pabaigą, bet įkvėpti optimizmo rūpintis mūsų visų namais.

Transportas. Visas šias vietas ir veiklas galima pasiekti viešuoju transportu, dviračiais, paspirtukais ar pėsčiomis. Mašina visada patogu, bet ne taip linksma, kaip pirkti bilietus, ieškoti savo vietų traukinyje ar krautis daiktus į dviračių žygį. Maži pokyčiai veda į didelius nuotykius.

Desertui – ne vadovėlinio, o pačio tikriausio tėčio, Simono Urbono, patarimai kaip mokyti savo vaikučius tvarumo ir meilės gamtai bei pasauliui.

Kaip mokote/ar mokote vaikus nešiukšlinti, rūšiuoti, taupyti išteklius; pratintis važinėti autobusu ir panašiai?

Tikriausiai geriausias pavyzdys vaikams yra pačių tėvų pavyzdys, tad šioje vietoje stengiuosi visada nepraeiti pro numestą šiukšlę ir ją pakelti. Kartais net nelabai noriu pats, nes atrodo beprasmiška, bet žinau, kad tai fiksuoja vaikai. Tad rodydamas jiems pavyzdį pats kuriuosi sau įprotį. Taip įpratome, kad eidami į darželį tiesiog ieškome šiukšlių ir jas prinešame iki šiukšlių dėžės.

Kalbant dėl taupymo vaikai turi taupykles, į kurias deda savo pinigėlius. Turime pasidarę taupyklę, į kurią sudėjau tiek centų, kiek kainuoja visą dieną leidžiamas vanduo iš krano ir palikta šviesa tualete. Šis vaizdinis pavyzdys jiems leidžia suprasti, kaip sunku tokią sumą sutaupyti ir kaip greitai ją galima išleisti. Tai labai padėjo jiems niekada nepamiršti išjungti elektros ir vandens įsipilti tiek, kiek tikrai reikės.

Nevažinėjame autobusu, nes gyvename netoli nuo visų mums reikalingų objektų. Aš beveik visame Vilniuje reikalus tvarkausi su paspirtuku, net ne elektriniu, tad vaikai irgi mėgsta keliauti šia transporto priemone. Visi mūsų vaikai naudojosi vežimais iki tada kol išmoko eiti, tad stengiamės kuo daugiau judėti savomis kojomis, aš ypač mėgstu keliauti pėsčias, tad tikiuosi tai įkvėps ir mano vaikučius.

Gal pastebėjote, kad ypatingos metodikos padeda?

Kalbant apie metodikas, tai turime tradiciją iškeliauti į miškus rinkti šiukšlių. Vaikams tai jų savaitgalinis darbas, už kurį jie gauna algą. Manau, suvokdami kaip sunkiai uždirbami tie keli eurai jie patys daug labiau supras, kad šiukšlinti gamtą yra tiesiog nenormalu. Tai veikia, nors visada reikia apie tai šnekėti ir galvutėse pasėti tą sąmoningumo sėklą. Ilgas ir atsakingas darbas, bet jis tikrai to vertas.

Ar sunku vaikus sudominti leisti laiką gamtoje? Gal rekomenduotumėte žaidimų/užsiėmimų su vaikais lauke ar namie?

Gamtoje visiems vaikams yra smagu, tad jei tai tampa gražia tradicija, manau visi vaikai verčiau rinksis gamtą nei buvimą namie. Stengiamės būti lauke kuo daugiau.

Tiesiog reikia tapti vaiku kartu su savo vaikais ir gamta tampa geriausia vieta žaidimams, atradimams ir kūrybai. Joje yra viskas, ko reikia improvizacijoms ir saviems žaidimams, tad svarbiausias dalykas yra tiesiog būti, mėgautis ir žaisti jų kuriamus žaidimus su jų taisyklėmis. Vaikams patinka rinkti, ieškoti, tad visada žaidimas surasti kažką pirmam yra labai užvedantis ir įdomus. Galima sukurti legendą apie kokį gyvį ar augalą ir bandyti jį atrasti. Kaip kad su paparčio žiedu, juk jo ieško net suaugę. :) Būnant su vaikais į dangų galima žiūrėti ne vien dėl to, kad suprastume, koks oras ir ar reikia skėčio, su vaikais į dangų galima žiūrėti ieškant dramblių iš debesų. Tūkstančius metų veikiantis ir vaizduotę lavinantis žaidimas. :)