IEVA VILKĖ: MANO NETOBULA ZERO WASTE GYVENSENA
05Sep,2019

IEVA VILKĖ: MANO NETOBULA ZERO WASTE GYVENSENA

Parengė Ieva Vilkė, nuostabaus lietuviško tvaraus gyvenimo tinklaraščio - Dar Kas Nors  - autorė.



Kai pirmąkart išgirdau apie
zero waste (liet. gyvenimas be atliekų), palaikiau tai puikiu asmeniniu iššūkiu. Susižavėjau žmonėmis, net kelerių metų atliekas talpinančiais į nedidelį stiklainėlį ir kaipmat ėmiausi to siekti pati, pirmiausia atsisakydama vienkartinio plastiko. Tokiu būdu, kaip itin dažnai pasitaiko zero waste naujokams, pati kaišiojau sau pagalius į ratus, išsikeldama nepasiekiamą tikslą. Užuot džiaugusis savo žiniomis ir pasiekimais, sielojausi dėl „nesėkmių” – dėl kiekvienos papildomos pakuotės. Gerai, kad mane laiku sudrausmino artimieji, įtikinę, kad graužtis yra beprasmiška. Šiandien, praėjus metams nuo pirmosios pažinties su zero waste, vis dar „pašiukšlinu“, tačiau ir toliau aistringai propaguoju šį judėjimą, tik žvelgiu į jį kitaip. 

 

Pasak aplinkosaugos ekspertų, besikaupiančios žmonijos atliekos tarsi matuoklis byloja apie didžiulį gamtai – o tuo pačiu ir sau – keliamą pavojų. Natūralu, kad žmonės, suvokę atliekų krizės mastą, nenori jos gilinti dar ir patys. Zero waste aktyvistai stengiasi nieko neišmesti į sąvartyną, neleisti atliekoms kauptis gamtoje, vartoti tik ilgaamžius ir daugkartinius daiktus, kuriuos galima pakartotinai naudoti ir perdirbti. Zero waste filosofija yra puikus būdas pasijusti geresniu, gamtą tausojančiu žmogumi, tik yra vienas „bet”... 

 

Dabartinė mūsų visuomenė visai ne zero waste. Joje iki šiol įprasta patogiai naudotis vienkartiniais daiktais ir pakuotėmis, o tada juos lengva ranka švystelti į šiukšlių dėžę. Tokioje visuomenėje zero waste atrodo sudėtinga, keista, kraštutinė ir tik nedaug kam pasiekiama ar patraukli gyvensena. Reikia pripažinti ir dar kai ką – zero waste gyvensena taip aukštai iškėlė sąmoningo vartojimo kartelę, kad absoliuti dauguma žmonių tam niekada nesiryžtų. Iš tiesų zero waste turėtų tapti visos žmonijos tikslu. 

 

Taip atsitiko, kad aš ir jūs, skaitantieji šį įrašą, esame vieni iš pirmųjų tai suvokusių, jaučiantys pareigą rodyti pavyzdį, kaip gyventi. Asmeniškai aš nusprendžiau „nepersistengti“, grįžti žingsneliu atgal, ir kelti naują tikslą. Tapau zero waste aktyviste „prigaminančia“ šiek tiek atliekų, bet gerokai mažiau už kitus. Štai, statistinis lietuvis per metus išmeta apie 50 kg maisto, todėl stengsiuosi išmesti mažiau. Jei visi Žemės gyventojai gyventų taip, kaip gyvena vidutinis lietuvis, mums kasmet prireiktų apie du tris kartus daugiau išteklių, nei Žemė spėja sugeneruoti. Todėl pati kaip įmanydama sieksiu gyventi taip, kad planeta įstengtų mane aprūpinti (pagal ekologinio pėdsako skaičiuoklę). Taip ir toliau rodysiu teigiamą pavyzdį, o tokia gyvensena galbūt pasirodys prieinamesnė ir kitiems. Visuomenei keičiantis ir tobulėjant laipsniškai augs ir mano tikslai, taip, kad neužsivaikyčiau pati savęs. 

 

Atsikračiusi minties gyventi „visai visai“ be atliekų, prisiminiau, ko pirmiausia išmokau iš zero waste. Daugelį zero waste principų pritaikiau visai be vargo, palengvindama dalią ne tik gamtai – pažabojus savo vartotojišką apetitą, sumažinus daiktų ir šiukšlių lengviau gyventi pasidarė ir man pačiai.

Štai dalis to, ką supratau iš zero waste judėjimo, ir kaip tai mane pakeitė:

 

BŪTINA TAUSOTI ŽEMĖS IŠTEKLIUS

 

Ką nors išmesdami, kartu švaistome Žemės išteklius. Tiesiog netekau amo sužinojusi, kaip vartotojiška visuomenė pereikvoja Žemės išteklius, naudodama juos sparčiau, nei šie spėja atsinaujinti. Negana to –mus ir toliau skatina nežabotai vartoti ir mėtyti. Ši žinia mane privertė kitaip pažvelgti į turimus daiktus, stengtis, kad jie kuo ilgiau nevirstų atliekomis. Prisijaukinau minimalizmą ir supratau galinti išsiversti su kur kas mažiau daiktų (atitinkamai ir mažiau atliekų). Kaip savo knygoje rašė tvaraus prekės ženklo Patagonia įkūrėjas Yvonas Chouinardas, geriausia, ką kiekvienas asmeniškai galime daryti vardan gamtos – vartoti mažiau, o turimus daiktus naudoti kuo ilgiau. Pradėjau labiau vertinti turimus daiktus, nes suvokiau, kiek išteklių išeikvoja jų gamyba ir transportavimas.

 

SĄVARTYNAI - PATI BLOGIAUSIA VIETA ATLIEKOMS

 

Pasirodo, sąvartynai yra tikras ekologinis nesusipratimas. Naiviai manome, kad išvežę atliekas į sąvartyną jų atsikratome ir galime būti ramūs. Sąvartynuose yrančios atliekos išskiria daug metano dujų, dėl kurių atmosfera šyla 20–80 kartų sparčiau, nei nuo CO2. Neretai plastiko atliekos iš sąvartynų patenka į vandenynus ir smarkiai sutrikdo natūralią vandens ekosistemą. Tai sužinojusi, pradėjau aiškintis, kokias atliekas galima perdirbti, ir ėmiau atsakingiau rūšiuoti. Sužinojau, kad didžiosios dalies plastiko atliekų perdirbti neįmanoma, todėl ėmiau kaip įmanoma vengti vienkartinio plastiko. Apsidžiaugiau, kad vienkartiniam plastikui yra labai daug alternatyvų, kurias kasdien naudoti dar ir patogiau, pavyzdžiui, medinis šepetėlis indams plauti, metalinis skustuvas ir menstruacinė taurelė.  

 

ATLIEKAS "GAMINAME" PER GREITAI

 

Natūralioje gamtoje nėra jokių atliekų - viskas, kas žūsta ar nunyksta, tampa kažkieno maistu. Jei žmonių planetoje būtų mažiau, o jie vartotų mažiau, gamta „susitvarkytų” ir pati – sėkmingai absorbuotų mūsų atliekas. Bėda ta, kad žmonės šiukšlina taip sparčiai, kad gamta niekaip nepajėgi su tuo susidoroti. Zero waste filosofija paskatino mane sulėtinti gyvenimo tempą, kad nešiukšlinčiau per skubėjimą. Išmokau neskubėdama gurkšnoti kavą kavinėje iš keraminio puodelio – drauge apsieinu be vienkartinio indelio, pailsiu, pasišnekučiuoju su draugėmis. Neskubriai susiruošiu apsipirkti: susidarau pirkinių sąrašą, numatau, kiek ir kokių daugkartinių maišelių pasiimti. Vienkartinių daiktų neva teikiamas patogumas nėra toks jau ir patogus, jei nuo to kenčia gamta ir žmonės.

 

ATLIEKOS YRA TIK DALIS MŪSŲ EKOLOGINIO PĖDSAKO

 

Mūsų pačių paliekamos atliekos yra labai svarbi mūsų ekologinio pėdsako dalis, bet tai tik viena medalio pusė – nė nenutuokiame, kad iš tiesų tas pėdsakas yra kur kas gilesnis. Svarbu suprasti, kad daiktas daiktui nelygus, ir pradėti vartoti sąmoningiau. Dabar ką nors pirkdama stengiuosi kuo daugiau sužinoti apie gaminio kilmę, ar iš toli jis pas mane atkeliavo. Kuo toliau daiktai keliauja, tuo daugiau pakeliui priteršia ir atliekomis, ir išskiriamu CO2 kiekiu. Jei įmanoma, sužinau, kaip tie daiktai gaminami – ar švariai ir saugiai tiek gamtai, tiek žmonėms, – ar saugu jais naudotis. Ieškau informacijos ir apie tai, iš ko susideda mano pačios ekologinis pėdsakas. Vadovaudamiesi zero waste filosofija neretai pernelyg susitelkiame į plastiko atliekas – o juk maisto atliekos yra dar kenksmingesnės. Nemėtyti maisto man pasirodė daug lengviau, nei gyventi be plastiko, tad nuo to ir pradedu.

 

Visi galime pradėti nuo paprasčiausių zero waste pokyčių ir džiaugtis pasiekę kad ir mažų asmeninių tikslų. Kaip mums pavyks toliau gyventi be atliekų, priklausys nuo visų. Bus naudingiau, jei milijonai žmonių vartos, švaistys ir šiukšlins mažiau, nei aš gausiu galą, stengdamasi tobulai gyventi pagal zero waste filosofiją. 

1 komentaras

#

Mantas

Sep 05, 2019 at 18:23

Su liūdna šypsena perskaičiau šį straipsnį. Tik nesupraskite manęs klaidingai Ieva, jūsų požiūris į gamtos tausojimą ir jūsų veiksmai sveikintini. Tikrai, dėl tokio gyvenimo būdo galima tik pasidžiaugti.

Asmeniškai daug laiko teko skirti norint išsiaiškinti, suprasti, jog norint atiduoti duoklę gamtai, reikia pasistengti kur kas labiau nei visiškai atsisakyti plastiko gaminių. Vienkartinių plastiko gaminių atsisakymas yra tik itin maža kruopelytė duoklės gamtai. Vieno žmogaus daroma žala gamtai yra kur kas didesnė, nei jis gali įsivaizduoti. Liūdna kai, žmonės gyvena zero waste filosofija, atsisako tarkime, vienkartinių plastiko gaminių, bet visiškai pamiršta savo filosofiją kai kiekvieną mėnesį džiaugiasi įsigyta nauja apranga kuri dažniausiai pagaminta visiškai ar dalinai iš poliesterio. Kam tada meluoti sau ir bandyti save įtikinti, jog noriu kuo mažiau švaistyti gamtos išteklius?

Liūdna kai pagalvoji, jog žmogaus “sutaupytas” plastikas per metus neatpirks jo padarytos žalos įsigijant didžiulį kiekį naujos aprangos. Žmogus, gyvendamas, savo veiksmais norėdamas to ar ne, daro neįtikėtiną žalą aplinkai. Todėl liūdna, kad gyventi 100% pagal zero waste filosofiją yra paprasčiausiai neįmanoma. O neįmanoma, būtent, dėl žmonių nenoro ir dėl to, jog jiems nerūpi, nors visos galimybės tam tikrai yra. Kalbant vien apie plastiko perdirbimą, yra tik vienintelė šalis pasaulyje – Švedija, kuri sugeba savo plastiką perdirbti 90% ir kuri net importuoja plastiko atliekas iš kitų šalių. Tas pats ir su maisto atliekomis. Netgi eiliniam žmogui yra visos galimybės perdirbti maisto atliekas į biodujas. Bet ar kas nors apie tai žino? Abejoju, tik ne mūsų šalyje. Niekas tuo nesidomi ir niekam tai yra neįdomu.

Aš manau, kad žmonija susivoks apie padarytą žalą tik tada, kai pasieks patį užterštumo piką, tada, kai gamtos užterštumas tiesiogiai palies jų sveikatą.

Todėl ir liūdna buvo skaityti šį straipsnį, nes žinau kokią žalą darau aplinkai ir tos daromos žalos negaliu sustabdyti 100% net jeigu tam ir būčiau pasiryžęs.

Palik komentarą